Pagal tradicinę Kinijos mediciną, liežuvis yra susijęs su širdimi. Liežuvio būklė ir kalba atspindi širdies problemas. Tačiau organizmas funkcionuoja kaip visuma, ir širdies sąryšis su kitais organais turi savo atspindį ant liežuvio.

Liežuvio skaitymas suteikia vertingos informacijos apie vidinių organų energetinį balansą ir leidžia nustatyti tikslią diagnozę jų sutrikimo metu.

Liežuvio apžiūros metu reikia atkreipti dėmesį į:

1). spalvą;

2). apnašų pobūdį skirtingose liežuvio zonose;

3). formą ir paviršiaus pobūdį. Paviršius turi būti: standus, glotnus, purus, išbraižytas ir pan.

4). skirtingi susidarymai ant liežuvio – papilomos, burbulai, erozija. Jų lokalizacijos vieta parodo organą, kuriam gali atsitikti nelaimė.

Liežuvio pažeidimas dažniausiai būna homologinio pobūdžio, priklausomai nuo vidinių organų pažeidimo. M. Nečiajev, žinomas rusų gydytojas, rašė: „Kūno sužeidimai gali suprovokuoti liežuvio iškreipimą: tam tikros kūno pusės organų susirgimo metu kinta atitinkamos liežuvio pusės apimtis, nukrypsta jo galiukas“.

Didžiulė Kūrėjo išmintis žmogaus kūrimo metu ta, kad yra atitinkamumo sistemos, kurios laiku signalizuoja apie organus, kuriems gali atsitikti nelaimė, ir kurie taip pat parodo kartu ir likimo pakitimą.

Trumpai apžvelgsime kai kurias svarbiausias diagnostikos iš liežuvio detales.

Normalu, kai liežuvio spalva yra rožinė, jo paviršius glotnus, su tolygiai išsidėstytais speneliais.

Geltonos spalvos apnašos parodo turimas problemas su tulžies pūsle. Geltonos apnašos padidėja kepenų ir tulžies pūslės sezoninių paaštrėjimų metu.

Vienas iš besivystančios geltos požymių yra geltonumas liežuvio apatinėje dalyje, kurį galima pastebėti, pakeliant liežuvį prie gomurio.

Liežuvis su tirštomis apnašomis, dažnai skirtingų spalvų ir pavidalų, būna infekcinių susirgimų metų, o taip pat kai yra skrandžio žarnyno trakto organų sutrikimai.

Be to, kai yra virškinimo organų patologija, galima pastebėti šiuos liežuvio paviršiaus pakitimus:
- baltos spalvos apnašos, kurios parodo, kad padidėjo virškinimo organų sausumas (metalas);
- geografinis liežuvis, jo paviršiuje galima pastebėti skirtingų spalvų ir dydžių vietas su giliomis vagomis ir reljefais.

Geografinis liežuvis būna ir skrandžio žarnyno trakto chroninių sutrikdimo metu, o taip pat kai yra tam tikrų formų psichiniai sutrikimai.

Bendri būdingi liežuvio pakitimai, apibūdinti aukščiau, parodo glaudų ryšį tarp virškinimo organų (skrandis, blužnis, kasa) ir smegenų struktūrų bei psichikos.

Liežuvis su juodomis apnašomis – tai grėsmingas virškinimo sistemos sutrikimo parodymas, o ypač tulžies pūslės ir kasos.

Juodos apnašos sako taip pat ir apie kraujo PH sutrikimą acidozės link (rūgštingumo balansas) dėl organizmo vandens netekimo.

„Lakuotas“ liežuvis dėl skonio spenelių atrofijos turi blizgų, glotnų, ryškiai raudoną paviršių. Būna skrandžio vėžio atvejais, chroninių kolitų atvejais ir kai organizmas negali įsisavinti vitamino B2. Prie „lakuoto“ liežuvio priskiriamas ir taip vadinamas „šachmatinis“ liežuvis. Tokios patologijos atveju – pelagra (nikotino rūgšties bei vitamino B deficitas) - kai ant liežuvio yra sunkiai atsidalijamos juodai rudos spalvos apnašos, su įtrūkimais, panašiais į šachmatinę lentą.

Paskutinę pelagros stadiją liežuvis įgauna raudoną atspalvį su lakuotu paviršiu – „kardinolo liežuvis“.

Birmero anemijos atveju galima stebėti glotnų, tarsi nugrandytą, liežuvį, be spenelių sluoksnio. Klinikiniai ligoniai liežuvio srityje jaučia dilginimą ir dilgčiojimą.

Gilūs dantų pėdsakai liežuvio šoniniame paviršiuje bei priekinėje dalyje sako apie meridianinius sutrikimus, slaptas neurozes, be to, kuo labiau matoma neurozė, tuo labiau ryškesni pėdsakai.

Sunkių infekcinių susirgimų, apsinuodijimų kartu su aukšta temperatūra, sunkios pneumonijos atvejais liežuvis įgauna raudoną (avietinę) spalvą.

Sunkių inkstų ir toksinių sutrikimų atvejais liežuvis yra tamsiai raudonos spalvos.

Blankus (blyškus), bekraujis liežuvis sako apie anemiją bei smarkų organizmo išsekimą.

Sunkiais širdies kraujagyslių sutrikimų atvejais galima pastebėti mėlyną liežuvio atspalvį. Be to ryškiai mėlynas liežuvis – tai grėsmingas greitos mirties požymis.

Kai sutrinka smegenėlių funkcijos, smegenų kraujotaka, hemoraginio arba išeminio insulto atvejais liežuvis iškrypsta ir nukrypsta į šoną.

Apie galimą polinkį į galvos smegenų kraujagyslių sutrikimus parodo liežuvis su giliais skersiniais įtrūkimais.

Plokščios opos ant liežuvio sako apie tuberkuliozės procesą.

Choleros infekciją gali rodyti juodas liežuvis.

Balto atspalvio apnašos ant liežuvio rodo storojo žarnyno patologiją (paskutinis liežuvio trečdalis), dvylikapirštės žarnos problemos išryškėja balto atspalvio apnašomis ant liežuvio, kurių lokalizacija yra viduriniame liežuvio trečdalyje.

Kai apnašos yra vidurinėje liežuvio dalyje, o jo galiukas ir kraštai šviesiai raudonos spalvos, galima galvoti apie skrandžio rūgštingumą sudarančios funkcijos sutrikimą.

Putų juostelės iš abiejų liežuvio pusių rodo reumato buvimą.

Skarlatinos atveju liežuvis panašus į braškę su grietine – baltų ir raudonų dėmių kaitaliojimasis.

Liežuvio drebėjimas rodo galvos smegenų susirgimą arba stiprų (smarkų, gilų) nervų sistemos sutrikimą.

Anemija dėl geležies trūkumo organizme pasižymi liežuvio dilginimu.

Diabetui būdingas sausas liežuvis, kurio paviršiuje yra labai daug įtrukimų.
Kai apatinė liežuvio pusė yra mėlynos spalvos, galima spėlioti kraujotakos sutrikimus su plaučių – širdies nepakankamumu.

Blanki (blyški) apatinės liežuvio pusės spalva rodo kepenų ir tulžies pūslės patologiją.